2013. Balandis. Dvidešimt devyni. Arba kas nutiko Kipre visada liks mano širdyje

Na va, ir mano kiemą visgi pasiekė rutina.. 

Kiekvieną rytą žadintuvas skamba tą pačią valandą, rytinis ritualas vyksta lygiai taip pat kaip ir vakar ar vyks rytoj.. Tada darbas, darbas, darbas.. 

Niekada neįsivaizdavau savęs dirbant ofise, visada maniau, kad būsiu nepriklausoma nuo aplinkos, galbūt ir  dirbsiu kažkam, bet tikrai nesėdėsiu vienoje vietoje apsikrovus šūsniu popieriaus.. Tačiau kaip sakoma : " Tu planuok, o Dievas pasijuoks". Realiai myliu savo darbą, tiek daug išmokau, susipažinau su naujais žmonėmis, o ir laikas nepraeina veltui, juk dirbu sau ir dėl savęs..

Aišku,  kartais pasiilgstu vasaros. Ne, ne dėl to, kad galėčiau būti su draugais, nieko neveikti ar tiesiog mėgautis laisvalaikiu.. Labiausiai pasiilgau 2012 metų vasaros ir rudens.. Tada visas mano gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu.. 

Daugelis manęs klausė kodėl pasirinkau emigraciją, o ne mokslus universitete? Atsakymas buvo paprastas :  Norėjau išbandyti kažką naujo, norėjau paeksperimentuoti su savimi ir savo gyvenimu ir visai nenusivyliau. Ta kelionė man davė tiek daug gero, kad nuo to laiko aš nebijau imtis kažko naujo ar leistis į nežinomybę. Gyvendama Ayia Napoje pagaliau supratau kam esu reikalinga iš tiesų, kas tikrieji draugai ir pagaliau jų liko tiek, kad galėčiau suskaičiuoti ant rankos pirštų, tačiau žinau, kad šie žmonės manęs nepaliks bet kokiu gyvenimo atveju. Jie manimi rūpinosi per atstumą, siuntė laiškus, skambino ir nepaliko nei vienos dienos vienatvėje. 

 Taip pat dar labiau suartėjau su tėvais.. Su Jais visada palaikiau glaudų ryšį, tačiau tik išvykusi supratau, kaip aš juos beprotiškai myliu ir gerbiu.. Kasdieniniai pokalbiai su mama dažniausiai baigdavosi juokais pro ašaras, su broliu diskutuodavome pamokų reikalais ( taip, tai tikrai nėra lengva daryti, kai reikia padėti ruošti pamokas per atstumą ;D ), o tėtis? Jis visada mane palaikė ir išklausydavo, teiraudavosi ar nieko nereikia , stengėsi taip, kad jausčiausi Kipre lyg namuose..

Bet kas svarbiausia aš supratau, kad gyvenimas nėra toks lengvas kaip daugelis įsivaizduojame kol dar sėdime tėvams ant sprando.. Teko kęsti badą, silpnumus, neturėti dirbant nei vienos laisvos dienos, aiškintis su piktais klientais ar vadovais, nesutarti su pasikėlusiais kolegomis, pačiam išlaikyti bustą, katę ir dar save.. Tačiau gyvenimas tuo ir įdomus, kad jis pilnas iššūkių ir galvosūkių. Svarbiausia yra nepasiduoti ir tikėti savimi! 

Mūsų pavasaris.

Pagaliau.. Su pirmomis saulėtomis dienomis kažkas pasirodė gero ir mano gyvenime.. Negaliu teigti, kad viskas buvo blogai, tikrai ne.. Turiu vaikiną, kuris mane nešioja ant rankų, turiu tėvus ir brolį, su kuriais taip gera leistis vakarus, tačiau kažko trūko iki pilnos laimės. Apakusi iš meilės, net nepastebėjau kaip greitai pasibeldė pavasaris į mūsų kiemus. Taip gera rytais girdėti pro atvirą langą paukščių čiulbėjimus, išsitraukti iš spintos plonesnius švarkelius ir kaukšėti Vilniaus gatvėmis aukštakulniais, o ne sunkiais žieminiais batais. Aš esu žmogus, kuris džiaugiasi mažais dalykais... Daugelis net nepastebime kiek daug laimės yra šalia mūsų ir to nevertindami tiesiog skubame gyventi.. STOP! Man taip gera matyti spindinčias žmonių šypsenas, stebėti poras einančias gatve susikibusias už rankų ir negalinčias atplėšti akių vienas nuo kito, mažus vaikus besidžiaugiančius pavasariu. Rodos tai nėra labai reikšmingi dalykai, tačiau paglosto širdį, kai matai aplink save tiek daug laimingų žmonių. O pasirodo, kad daugeliui iš mūsų, kad nusišypsoti prireikė tik šiltesnio oro gūsio ir tikro pavasario..